Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Priklausomybę nuo alkoholio kodavimu paverčiu priklausomybe nuo blaivybės“ (II dalis)

maksimalietis

Pirmojoje straipsnio dalyje psichoterapeutas Marius Gabrilavičius pasakojo, kas yra psichologinė priklausomybė nuo alkoholio ir kaip ji veikia mūsų smegenis.

Anot specialisto, alkoholizmas yra neįtikėtinai stipriai įsišaknijęs mūsų visuomenėje, ir daugelis žmonių labai klaidingai mano, kad alkoholio vartojimą įmanoma kontroliuoti.

 

Lietuvoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje psichoterapinį kodavimą nuo alkoholio atliekantis specialistas tvirtina, kad jo metodas nėra kažkoks stebuklas – tai daugelio metų studijomis paremtas būdas, taikant tam tikrus psichologinius dėsnius, žmogui įteigti priklausomybę nuo blaivybės.

– Tai kas gi tas kodavimas ir kokios būna jo rūšys?

– Tų metodų yra daug ir visokiausių. Esu girdėjęs apie kodavimus elektrošoku ar akupunktūra, tačiau iš esmės visi jie veikia per žmogaus psichologiją.

Net ir medicininis metodas, kuomet yra suleidžiami vaistai ar įsiuvama ampulė, tam tikra prasme yra veikiamas per įtaigą. Žmogui paaiškinama, kad išgėręs jis pasijus prastai arba kad gali kilti grėsmė jo gyvybei, taip keliama baimė, ir žmogus tiesiog bijo gerti.

Lietuvoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje psichoterapinį kodavimą nuo alkoholio atliekantis specialistas tvirtina, kad jo metodas nėra kažkoks stebuklas – tai daugelio metų studijomis paremtas būdas, taikant tam tikrus psichologinius dėsnius, žmogui įteigti priklausomybę nuo blaivybės.

– Tai kas gi tas kodavimas ir kokios būna jo rūšys?

– Tų metodų yra daug ir visokiausių. Esu girdėjęs apie kodavimus elektrošoku ar akupunktūra, tačiau iš esmės visi jie veikia per žmogaus psichologiją.

Net ir medicininis metodas, kuomet yra suleidžiami vaistai ar įsiuvama ampulė, tam tikra prasme yra veikiamas per įtaigą. Žmogui paaiškinama, kad išgėręs jis pasijus prastai arba kad gali kilti grėsmė jo gyvybei, taip keliama baimė, ir žmogus tiesiog bijo gerti.

Labai svarbu žmogų įtikinti, kad nustojęs gerti iš tiesų jis nieko nepraranda, atvirkščiai – jis pradeda gyventi, ne tik egzistuoti. Svarbu jam įteigti, kad jis turi savimi didžiuotis, nes jis gali būti kitoks nei visi kiti.

Būtent tai ir daroma psichologinio kodavimo metu. Tokiu atveju žmogus džiaugiasi savo sėkme, jis pradeda atkreipti dėmesį į įgytą pozityvą atsisakius alkoholio, ir visas dėmesys jau koncentruojasi ne į tai, kad jis kažką prarado, o į tai, kad pagaliau jis pradėjo kokybiškai gyventi.

Galiu pasakyti taip – visi metodai yra geri, jei jie yra efektyvūs, bet yra dar ir kitas dalykas – specialus žmogaus parengimas blaiviam gyvenimui. Šis žingsnis yra labai svarbus, sakyčiau, būtent jis ir lemia, ar žmogui pavyks išbristi iš alkoholizmo. Žmogus turi išmokti veikti save taip, kad išsiugdytų blaivininko sąmoningumą. Tik taip, visiškai atsisakęs alkoholio, jis ne kentės ar gailėsis savęs, o mokės tuo džiaugtis ir didžiuotis.

Tokiu atveju kodas bus tik apsauga, nes gerti jis tiesiog jau nebenorės. Ši apsauga įsijungs tais atvejais, kuomet dėl kokių nors priežasčių žmogus nebenaudos įgytų žinių, jei trumpam jis susilpnės, tuomet kodas padės iš karto nepalūžti.

Aš pats jau septynerius metus gydau alkoholizmą psichoterapiniu būdu, remdamasis mokslininko Genadijaus Šičko persiprogramavimo metodikos principu bei naudodamas garsaus Rusijos daktaro A. R. Dovženkos psichokodavimo metodą.

G. Šičko  metodą esu iššifravęs psichoschemiškai ir tokiu būdu esu atradęs techniškai veikiančią priklausomybių formavimo psichoschemą, kurią ir naudoju savo psichoterapinėje praktikoje. Remiantis šių mokslininkų atradimais, mano suformuota metodika padeda žmogui ne tik pasikliauti kodu, bet ir pačiam savyje išsiugdyti blaivybę.

Jis sužino, kaip tai padaryti, ir jei gautomis žiniomis jis tinkamai naudojasi, tuomet jis tampa sąmoningu blaivininku. Ir tada jis tvirtai gali pasakyti: „Net jei ir mokėčiau alkoholį vartoti saikingai, vis tiek jo nevartočiau“ – tokia yra visiškai sąmoningo, nuo alkoholio tikrai nepriklausomo žmogaus savijauta. Ir šią savijautą gali išsiugdyti kiekvienas. Aš pats ją turiu.

– O kaip vyksta visas procesas nuo tos akimirkos, kai žmogus kreipiasi į jus norėdamas išsigydyti alkoholizmą?

– Visų pirma, žmogus užsiregistruoja konsultacijai, kurios metu atliekamas motyvacinis darbas. Žmogui sukeliamas noras atsisakyti alkoholio ir padaroma priklausomybės nuo blaivybės susiformavimo jo sąmonėje pradžia. Daugelis klientų jau po konsultacijos pasijunta tarsi būtų užsikodavę, tačiau metodas veikia tik tuomet, kai jis atliekamas iki galo.

Praėjus dešimčiai dienų, kurių metu žmogaus prašoma nevartoti alkoholio, jis ateina kodavimo seansui. Šios dešimt dienų man yra kaip įrodymas, kad žmogus turi pakankamai motyvacijos norui keistis. Jei pacientas ateina jau išbuvęs be jokių svaigalų dešimt dienų, koduotis gali iš karto po konsultacijos.

Koduojant naudojami tam tikri psichologiniai dėsniai, kuriais yra užkoduojama informacija žmogaus psichikoje, kaip priklausomybė, kuri priverčia vengti ir ignoruoti galimybę svaigintis alkoholiu. Taip pastatomas tam tikras psichologinis barjeras neleisti sau išgerti, kurio žmogus nedrįsta peržengti.

Taigi nuo alkoholio priklausomam žmogui per psichoterapinį seansą aš suformuoju priklausomybę nuo blaivybės ir tokiu būdu automatiškai „išsijungia“ priklausomybė nuo alkoholio. Tokie yra psichikos dėsniai – vieną programą įjungus, išsijungia kita.

– Kiek prireikia tokių užsiėmimų?

– Užtenka vieno karto, tačiau jei po kurio laiko žmogus jaučia, kad jis silpnėja, kad gali vėl atkristi, tuomet jis gali ateiti kodą labiau sustiprinti. Kodą, aišku, galima ir nusiimti, jei tik žmogus to dėl kokių nors priežasčių užsinori. Abi šios paslaugos yra nemokamos. O pats kodavimas kainuoja.

– Kas nutinka, jei kodas vis dėlto yra sulaužomas? Ar tokiu atveju žmogui gali kilti žala sveikatai?

– Moksliškai tai nėra įrodyta, tačiau pasekmės sveikatai gali būti, ir tai nėra vien gąsdinimai – tai realūs psichologiniai dėsniai. Vieniems gali pasireikšti kažkokie ūmesni sveikatos sutrikimai, kitus gali ištikti paralyžius, infarktas, insultas, gali susiformuoti įvairūs psichikos sutrikimai ar netikėtai atsirasti diabetas. Ir nesvarbu, kuris kodas yra laužomas, nes jie juk visi iš esmės veikia tuo pačiu principu – per įtaigą.

Žmogui giliai psichologiškai įtvirtinama, kad pavartojus alkoholio jam gali sutrikti sveikata. Yra manoma, jog po tokios įtaigos smegenys pradeda ignoruoti alkoholį ir ne taip aktyviai formuoja valymosi procesus organizme, joms yra siunčiamas signalas, kad alkoholio nėra ir organizme jo negali būti, kitaip tariant, smegenys yra klaidinamos. Būtent dėl to, „uždėjus“ kodą, jos jau nebegali maksimaliu efektyvumu nuo alkoholio žalos apsaugoti organizmo, ir tada gali kilti rimtesnių sveikatos sutrikimų.

Kiekvienas kodavimas yra suteikiamas tam tikram laikotarpiui, per kurį ir yra aktyvūs visi mano minėti procesai. O tai, kiek laiko kodas bus aktyvus, pasirenka patys pacientai. Paprastai rekomenduojama pirmam kartui rinktis laikotarpį tarp vienerių–trejų metų. O vėliau, kai kodas baigiasi, rekomenduojama jį pratęsti.

Kodą sulaužius, antrą kartą įtaiga jau gali nebūti tokia efektyvi. Tai yra dar viena priežastis, dėl ko yra svarbu, pajutus susilpnėjimą, ateiti ir kodą vėl susistiprinti.

– Alkoholizmą gydote ne vienerius metus, tad tikriausiai jau teko pastebėti, kaip jo gydymas skiriasi tarp lyčių: ar tiesa, kad moterims alkoholizmą išsigydyti sekasi sunkiau?

– Savo praktikoje tikrai nesu to pastebėjęs. Galbūt moterys kiek labiau vadovaujasi savo emocijomis, todėl joms yra sunkiau tinkamai reaguoti į aplinkinių reakcijas, jei šios pasitaiko neigiamos joms visiškai metus gerti.

Galbūt dėl to kartais jos pačios gali nepajusti, kaip susilpnėja, bet tai tik atskiri atvejai, ir nenorėčiau to laikyti kažkokiu išskirtinumu, nes labiausiai viskas priklauso nuo to, kiek stipriai žmogus yra motyvuotas.

– O kaip dėl amžiaus ir paties alkoholizmo „stažo“?

– Būna žmonių, kurie geria kad ir visą savo gyvenimą – alkoholį jie vartoja labai ūmiai ir yra pasiekę net trečią alkoholizmo stadiją, bet atsitiesti puikiai pavyksta ir jiems. Tai, koks jų amžius, visiškai nėra svarbu, svarbiausia, kad žmogus įgytų stiprų norą keistis.

Juk būna, tarkime, penkiasdešimtmetis alkoholikas – jis praradęs viską, neturi nei šeimos, nei namų, bet patyrė sukrėtimą ir nusprendė gydytis. Ir, žiūrėk, – situacija pasikeitė iš esmės: po kelerių metų jis ir susituokia, ir automobilį nusiperka, ir dar namą pasistato.

Nereikėtų manyti, kad jei jau tau 50 ar 60 metų ar kad turi ilgą „stažą“, gydytis alkoholizmo jau neverta. Tai daryti verta visada, nes kiekvienas turi teisę į visavertį ir laimingą gyvenimą.

– Kaip tas gyvenimas atrodo pirmosiomis dienomis po užsikodavimo?

– Adaptacinis laikotarpis, žinoma, yra – žmogus turi priprasti prie kitokio pasaulio ir įsisavinti kitokį gyvenimo būdą. Tik įsivaizduokite – jis juk visą gyvenimą tikėjo, kad jei yra šventė, tai bus ir alkoholis, tai kaip gi jis dabar galės švęsti?

Pirmosiomis dienomis tai suprasti sekasi sunkiai, ypač tiems, kurie nėra bandę ilgesnį laiką pagyventi visiškai be alkoholio. Dėl to tokiems žmonėms rekomenduojama rinktis trumpesnį kodavimo terminą, kad jie įgytų patirties ir neišsigąstų tų ilgų terminų.

Užsikodavęs žmogus pirmosiomis savaitėmis gali būti ir kiek irzlesnis, nervingesnis, psichologiškai jautresnis.

Yra ir dar vienas faktorius – jei žmogus atsisakė alkoholio, bet rūko, jam tokiu atveju bus daug sunkiau. Lygiai tas pats galioja ir metus rūkyti, bet toliau vartojant alkoholį. Juk išgėrus, norisi parūkyti. Žmonės labai dažnai klaidingai mano, kad atsisakyti visų priklausomybių iš karto jiems bus per daug. Taip nėra. Jiems kaip tik bus daug lengviau.

– Na, praeina tos sunkios pirmosios savaitės – ir kas vyksta tada? Kaip per ilgesnį laikotarpį keičiasi alkoholio nevartojančio žmogaus psichologija, charakteris ar savęs suvokimas?

– Svarbiausia, kas žmogui nutinka per ilgesnį laiką visiškai atsisakius alkoholio, tai suaktyvėję savisaugos, tobulėjimo instinktai. Toks žmogus kur kas labiau džiaugiasi gyvenimu, jis nori kažko siekti ir aktyviai tai daro. Tuomet atsiranda ir noras sveikai gyventi, daugiau sportuoti, judėti. Pažiūrėkite į visus sveikos mitybos šalininkus ar profesionalius veganus – jie juk dažniausiai neturi jokių narkotinių priklausomybių.

Dėl absoliučios ilgalaikės blaivybės suaktyvėjęs savisaugos instinktas padeda kur kas labiau sureikšminti visas kitas žalas, kurias žmogus paprastai ignoruoja ir įsileidžia į save. O kuo žmogus mažiau įsileidžia žalos, tuo jis yra sveikesnis ir aktyvesnis – jis auga ir klesti.

Požiūris į gyvenimą pasikeičia iš esmės. Žmogus tada liaujasi egzistuoti, stovėdamas vietoje, jis nuolat siekia progreso ir jam iš tiesų pradeda sektis įgyvendinti savo tikslus. Taigi, auga visa jo gerovė.

Iš praktikos galiu pasakyti, kad visi, kurie nustoja vartoti alkoholį, yra laimingi, jie galiausiai pradeda iš tiesų save realizuoti, ko anksčiau padaryti jiems neleido alkoholis.

Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi tobulėjimo ir savisaugos instinktus. Juk esame protingos būtybės, kurios nuolat turi kažką kurti ir eiti į priekį, kurios į šį pasaulį turi atnešti kažką naujo.

Kiekvienas turime kažkokių ypatingų gebėjimų, bet, deja, dažnai jų net nematome, kadangi savo smegenis jau nuo pat jaunystės slopiname tai alkoholiu, tai nikotinu, tai dar kitom narkotinėm medžiagom. Dėl to daugeliui žmonių per gyvenimą smegenys taip ir nepasiekia maksimalaus aktyvumo lygio.

Tik pagalvokite – nuo alkoholio smegenys visiškai išsivalo tik per dvi, tris savaites, tad ar daug žmonių galėtų pasakyti, kad šiuo metu jie yra visiškai blaivūs? Juk daugelis bent kartą per dvi savaites tai tikrai išgeria, tad taip išeina, kad jie praktiškai niekada neleidžia savo smegenims grįžti prie maksimalaus aktyvumo lygio ir dėl to per visą gyvenimą jie taip ir neišnaudoja savo potencialo.

– Ar patartina užsikodavusiam žmogui lankytis vietose, kur vartojamas alkoholis?

– Aš asmeniškai patariu vengti bet kokių kontaktų su alkoholio, kaip gėrimo, tolerancija, kad nekiltų nereikalingų pagundų. Verčiau derėtų ieškoti bendraminčių, kurie taip pat yra blaivininkai, ir stengtis daugiau laiko leisti tokiose kompanijose. Juk kiekvienas bendramintis šalia kartu yra ir tam tikras stimuliatorius, padedantis nepalūžti ir keliantis motyvaciją, o alkoholį vartojantieji, priešingai – užsikodavusį žmogų silpnina.

– Kiek dažnai jūsų praktikoje yra pasitaikę nesėkmių, kuomet kodas buvo sulaužytas?

– Labai daug ką nulemia tai, kiek stipriai žmonės sureikšmina tai, ką aš kalbu seanso metu. Žmogus turi įsisąmoninti, kad kodas nėra kažkoks stebuklas, jis neveikia taip, kaip tabletė nuo galvos skausmo.

Kodas alkoholizmo neišgydys, jei žmogus pats neįdės tam reikalingų pastangų, jis tėra stiprus pagalbininkas, suteikiantis valios atsilaikyti prieš alkoholį, bet vien to neužtenka komfortiškam gyvenimui be svaigalų. Blaivybę savyje reikės nuolat ugdyti.

Nuo alkoholio smegenys visiškai išsivalo tik per dvi, tris savaites, tad ar daug žmonių galėtų pasakyti, kad šiuo metu jie yra visiškai blaivūs?

Vedu statistiką, kiek yra žmonių, pranešusių, kad buvo sulaužytas mano jiems atliktas kodas. Tokių pasitaikė tik 5–6 procentai, bet ir tai kodas sulaužytas buvo jau pabaigoje. O tokių, kad kodą sulaužytų iš karto, savo praktikoje turėjau tik keletą atvejų. Tačiau tai buvo konkretūs atvejai, kuomet žmogus buvo atėjęs ne savo noru ar tiesiog įrodyti artimiesiems, jog kodai neveikia, nes realiai pats žmogus dar neturėjo tyro noro keistis.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mano, jog su alkoholizmu jie gali susitvarkyti ir patys?

– Net ir psichologiškai stipriausią žmogų alkoholizmas gali nugalėti ir visiškai užvaldyti jo asmenybę. Prisiminkime kad ir skaudų šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko atvejį – aš jį mačiau kaip labai psichologiškai tvirtą asmenybę, tačiau priklausomybė, mano manymu, nugalėjo ir jį.

Žinoma, nežinau, kaip viskas buvo, bet galiu pasakyti viena – tokiems psichologiškai stipriems žmonėms, kurie mano, kad jie visada patys gali susitvarkyti, būna dar sunkiau pripažinti, jog pagalba jiems būtina.

Dėl to tam tikrame etape tokie žmonės patiria stiprią vidinę kovą ir kai jie pamato, kad prieš alkoholį yra bejėgiai, kad jau nebegali prieš jį atsilaikyti, kartais jie gali tiesiog pasiduoti. Ir tada jie jau nekovoja, jie nusprendžia geriau jau išeiti…

Tai yra baisūs bei skaudūs atvejai ir jiems būtina laiku užkirsti kelią.

Posted in Be kategorijos.