Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Neįmanoma išsiugdyti valios kontroliuoti alkoholį“ (I dalis)

Psichoterapeutas, diplomuotas hipnoterapeutas Marius Gabrilavičius, internetinėje erdvėje save pristatantis M. G. Maksimaliečio pseudonimu („Facebook“ sekėjų – beveik 70 tūkst.), žmonių priklausomybę nuo alkoholio gydo nuo 2008 metų. Septynerių metų darbo patirtį sukaupęs specialistas yra įsteigęs ir Maksimalistinės psichoterapijos draugiją, kurios tikslas – suformuoti daugiau profesionalų, kurie galėtų dirbti, taikydami jo išstudijuotą naują psichoterapijos metodiką. Kitaip vadinamą – psichokodavimą nuo alkoholio ir kitų priklausomybių.

Lietuvoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje psichoterapinį kodavimą nuo alkoholio atliekantis specialistas M. Gabrilavičius tikina, kad valios kontroliuoti alkoholį išsiugdyti yra neįmanoma – net ir saikingas gėrimas nuodija organizmą bei atima iš žmogaus galimybę gyventi visavertį gyvenimą ir realizuoti save.

„Įdomu tai, kad alkoholizmą kaip problemą daug kas tik ir identifikuoja nuo antros stadijos pabaigos ar nuo trečiosios stadijos, tačiau iš tiesų jis prasideda gerokai anksčiau“, – tikina specialistas.

Tad kas gi iš tiesų yra tas alkoholizmas, kaip jis veikia mūsų psichologiją bei požiūrį į gyvenimą ir kaip atpažinti progresuojančias alkoholizmo stadijas, pasakoja psichoterapeutas Marius Gabrilavičius.

– Esame įpratę manyti, kad jei jau alkoholikas, tai tik tas, kuris degtinę ar stipriausią alų geria kiekvieną  dieną ir kuris nė dienos negali be to ištverti. Ir vis dėlto, kaip yra iš tiesų? Kada jau galima įtarti alkoholizmą?

– Kiekvienas alkoholizmą supranta skirtingai, tačiau kiekviena priklausomybė visų pirma yra psichologinė. Mano požiūriu, psichologinis alkoholizmas prasideda tuomet, kai žmogus pradeda tikėti, kad alkoholį galima vartoti kaip gėrimą. O tikėti jį tuo priverčia visuomenės požiūris ir skleidžiama informacija, kad alkoholio vartojimas yra tam tikra kultūra, kad jis padeda atsipalaiduoti arba – dar blogiau – kad gali tapti ir vaistais.

Taip suformuojami visuomeniniai standartai – manoma, kad kiekvienas žmogus turi mokėti gerti saikingai, o tie, kurie išvis negeria, kitiems atrodo kiek nenormalūs. Visa ši „informacija“ ir sudaro alkoholizmo programą, o kai ši programa žmogaus psichikoje tampa tikėjimu, jo sąmoningumo dalimi, tai ji ir pasireiškia kaip psichologinė priklausomybė.

Alkoholis taip pat yra narkotinė medžiaga, tiesa, legali ir labai puikiai maskuojama – parduotuvėse gi nebūna parašyta „Alkoholinių narkotikų skyrius“, alkoholis ir ten vadinamas tiesiog gėrimu. Dėl to žmonės nebijo, jį vartoja, o galiausiai įninka, ir čia prasideda alkoholizmo stadijos.

Kiekviena narkomanija turi savo stadijas, tas pats yra ir su alkoholiu.

Kai žmogus jau pradeda alkoholį toleruoti, prasideda saikingas vartojimas, tačiau galiausiai jis veda į gilesnę priklausomybę. Žinoma, alkoholizmas progresuoja nevienodu greičiu ir tikrai ne visi pasiekia galutinę – degradacinę stadiją, tačiau lengvesnėmis stadijomis keliauja kiekvienas.

Galiu pasakyti, kad dauguma krikščionių jau turi antrąją alkoholizmo stadiją – kuomet alkoholį jie pradeda vartoti periodiškai (kas savaitę, kas vakarą grįžę po darbo ir panašiai). Visi jie pradeda nuo saikingo vartojimo, tačiau pagalvokite – ar net ir saikingai toleruotumėte kažkokius nuodus, žinodami, kad tai yra nuodai? Tai iškreiptas suvokimas.

Jei jau pradėjai vartoti narkotiką, tai ir tapsi nuo jo priklausomas, o tai, kokią stadiją įgysi, pagal tokią šį narkotiką ir vartosi. Narkomanija yra narkomanija – jos kontroliuoti yra neįmanoma, kaip ir neįmanoma išsiugdyti valios kontroliuoti alkoholį.

– Tai netgi tie, kurie grįžę po darbo porą kartų per savaitę vakarais išgeria taurę vyno ar bokalą alaus jau taip pat yra priklausomi nuo alkoholio?

– Taip, tai jau yra antroji alkoholizmo stadija ir ganėtinai ūmi. O kadangi tokių žmonių yra dauguma, jie žiūrėdami vieni į kitus ir susiformuoja iliuziją, kad tai yra normalu.

Visai kitaip į tai žiūrėtų žmogus, kuris jau yra tapęs sąmoningu blaivininku – jam atrodytų, kad taurė vyno porą kartų per savaitę toli gražu nėra normalu.

– Tai kokios gi tos alkoholizmo stadijos ir kaip jas atpažinti?

– Aš išskiriu tris pagrindines alkoholizmo stadijas. Viskas prasideda nuo kultūringo, kitaip vadinamo, „saikingo vartojimo“, kas jau irgi yra alkoholizmas.

Į antrąją alkoholizmo stadiją pereinama labai nepastebimai – žmonės dažnai mano „aš noriu geriu, noriu – negeriu“, bet dažniausiai niekada nenori negerti. Tokiu atveju alkoholis vartojamas kiekvieną savaitgalį ar netgi darbo dienos vakarais.

Sakyčiau, perėjimą į antrąją alkoholizmo stadiją gali rodyti atsiradęs rutiniškumas, kai geriama ne tada, kai yra proga ir ten sugalvojama išgerti, o tada, kai išgėrimas jau yra planuojamas ir – juolab – kai nebūna jokios progos.

Ši stadija stipriai veikia ir psichologiškai – daug alkoholio vartojantis žmogus pradeda tiesiog egzistuoti, o ne gyventi, labai kinta jo gyvenimo būdas, aktyvumo lygis, nes alkoholis taip pat, kaip ir nikotinas, nuodija jo organizmą.

Na, o trečioji stadija jau yra degradacija. Kuomet prie psichologinės priklausomybės prisideda dar ir fiziologinė priklausomybė, alkoholio paragavęs žmogus jau nebegali sustoti, tad jam prasideda „užgėrimo būsenos“. Alkoholio reikalauti pradeda pats organizmas.

Įdomu tai, kad alkoholizmą kaip problemą daug kas tik ir identifikuoja nuo antros stadijos pabaigos ar nuo trečiosios stadijos, tačiau iš tiesų jis prasideda gerokai anksčiau.

Fiziologinį alkoholizmą galima pagydyti, nes tai yra liga. Tačiau net ir praėjus reabilitaciją, žmogaus psichologija nepasikeis – jis ir toliau norės saikingai vartoti alkoholį, kad tik prieš kitus nepasirodytų nenormalus.

Deja, ne visiems jau išeina tai padaryti, nes kiekvienas turi skirtingas alkoholizmo stadijas. Turinčiam lengvesnę stadiją, aišku, gali pavykti tai padaryti, o pasiekusiam ūmesnę stadiją – niekada neišeis grįžti prie saikingo vartojimo.

Pažiūrėjus iš šono, atrodo, kad tokie žmonės yra silpnavaliai, bet taip nėra. Tai tiesiog narkomanijos realybė.

– Dažnai kalbama apie alkoholio poveikį žmogaus fiziologijai ir jo sveikatai, o kaip kinta alkoholį vartojančio psichologija ir savęs vertinimas?

– Žmogaus psichika trinka nuo bet kokių psichotropinių medžiagų – jos tarsi virusas smegenims. Ir labai daug priklauso nuo to, kiek šis virusas yra stiprus. Jo stiprumą lemia tai, kiek šio nuodo gauna mūsų smegenys.

Taigi, kuo alkoholio vartojama daugiau ir dažniau, tuo ir nepalankių aplinkybių žmogui daugėja, jam vis dažniau pradeda nesisekti. O kuo labiau jam nesiseka, tuo jį apninka didesnis nusivylimas, stresas ar nervai.

Tuomet alkoholiu visos šios nesėkmės bandomos numalšinti – juk sistema mus išmokė, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti.

Alkoholį tuomet žmogus vartoja kaip „antidepresantą“, nors iš tikrųjų jis veikia atvirkščiai – kaip „depresantas“, labai neigiamai veikiantis smegenis. Taip ir prasideda tas užburtas alkoholizmo ratas.

Alkoholio paveiktos smegenys formuoja ir vidinį žmogaus pasaulį: atsiranda depresija, nerimas, nepasitikėjimas savimi, nepagrįstos baimės. Toks žmogus bijo pradėti kažką naujo, nes jam juk niekad nesiseka, todėl į priklausomybę jis smunka vis giliau.

– Dažnam nuo alkoholio jau priklausomu tapusiam žmogui būna sunku pripažinti, kad jis turi problemą. Dėl to dažniausiai susirūpina jo artimieji ar draugai. Kokius patarimus duotumėte jiems: kaip įtikinti savo artimąjį, kad jis yra priklausomas nuo alkoholio ir kad jam derėtų kreiptis pagalbos?

– Visų pirma, geriausia tokį žmogų įkalbėti nueiti pas specialistą bent jau konsultacijai, galbūt pasiūlyti ten nueiti kartu. Tik jokiu būdu negalima versti jo to daryti, nes per prievartą nepavyks nieko pasiekti.

Ir nebūtina jam iš karto jaustis alkoholiku, kuriam reikia kodavimo, derėtų artimajam paaiškinti, kad gėrimo problemų turi išties daug kas, ir tikrai ne vien trečios ar antros stadijos alkoholikai koduojasi.

Taigi, pirmiausia jis ateitų į konsultaciją, o per ją gautų motyvacijos ir noro keistis. Yra itin veiksmingų psichologinių metodų, kurie supurto žmogų iš vidaus, padeda jam pagaliau praregėti, tada pats žmogus supranta, kad jis turi problemą ir jam reikia gydytis.

– O jei tos priklausomybės jis nepripažįsta ir jokios pagalbos kreiptis nenori?

– Tokį žmogų reikia nuolat stebėti, gali pasitaikyti tokia situacija, kad jis stipriai apsinuodys alkoholiu, pasijus blogai ir tada pradės galvoti, kad jam gal ir reikėtų tos pagalbos, kad jis gal turėtų visai alkoholio nevartoti. Tuomet ir verta jį pradėti atsargiai, bei motyvuojančiai įkalbinėti.

Žinoma, artimieji tikrai nenori matyti, kaip pasiekiamas tas dugnas, juk norisi padėti anksčiau, tačiau jiems aš dažnai rekomenduoju po truputį rodyti abejingumą, sakyti, kad žmogus galiausiai liks vienas.

Tačiau dažnai būna taip, kad praeina savaitė, jis atsigauna ir jau mano, kad viskas – jis jau pasveiko ir jau vėl gali save kontroliuoti. O kadangi psichologinė priklausomybė jau yra susiformavusi, ji ir vėl privers jį išgerti. Esant ūmesnei alkoholizmo stadijai net saikingai gerti pradėjęs, jis galiausiai baigs taip, kaip baigia visada.

Tokį žmogų įkalbėti kreiptis pagalbos yra ganėtinai sunku, todėl artimiesiems, kurie nori padėti nuo alkoholio priklausomam žmogui tai pripažinti, aš patariu jį pradėti po truputį ignoruoti, tapti abejingiems ir šaltiems.

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad nuo alkoholio stipriai priklausomi asmenys dažniausiai ryžtasi kreiptis pagalbos tik tuomet, kai praranda šeimas, kai viskas griūna, kai prisidaro didelių bėdų. Kitaip tariant, kai pasiekia visišką dugną ir patiria labai gilų sukrėtimą, tada vyksta persilaužimas, ir žmogus supranta, kad žemiau nusiristi jis jau nebegali.

Žinoma, artimieji tikrai nenori matyti, kaip pasiekiamas tas dugnas, juk norisi padėti anksčiau, tačiau jiems aš dažnai rekomenduoju po truputį rodyti abejingumą, sakyti, kad žmogus galiausiai liks vienas. Galbūt laikinai ir palikti jį, stebint iš šalies, nes reikia, kad nuo alkoholio priklausomas žmogus tai suprastų ir įsisąmonintų.

Tik sukrėtimą patyręs žmogus pradės galvoti. O kol jis bus prižiūrimas, kol juo bus rūpinamasi, kol dar ir alaus butelį kažkas nupirks, tol jis jausis patogiai ir gerti tikrai nenustos.

– Bet juk koduojasi ne tik stiprią priklausomybę ar jau netgi dugną pasiekę asmenys?

– Tikrai ne. Dažnai į mane kreipiasi žmonės, kurie dar net neturi didelės priklausomybės nuo alkoholio, tačiau nori pabandyti jo atsisakyti ir pagyventi visiškai blaiviai.

Jie tiesiog suprato, kad alkoholis veikia smegenis, kad jis kenkia jų sėkmei ir sveikatai, todėl sąmoningai nori visa tai sustabdyti. Tiesiog, jie apsisprendžia gyventi geriau, o alkoholis, net ir saikingai jį vartojant, trukdo tai padaryti.

Posted in Be kategorijos.